Darbo paslaptys
Ką žino tik kolegos, ko nepasakoja vadovai ir kas iš tikrųjų vyksta darbe. Anoniminės istorijos iš biurų, parduotuvių, statybų ir visur, kur dirbama.
Mano tėvai galvoja, kad aš dirbu gerai apmokamą darbą IT sektoriuje, bet aš iš tikrųjų esu bedarbis. Gyvenu iš santaupų ir bijau, kad jie sužinos tiesą.
Vakar ėjau į parduotuvę, reikėjo surasti kažkokių vaistų. Klausiu pardavėjos, kur tie vaistai. Ji žiūri į mane kaip į kokį kvailą. Sako: "Ten, kur parašyta VAISTAI". Nu ir ką? Aš nematau tų rašų, aš nemoku skaityti gerai. Kodėl žmonės negali paprastai padėti? Kodėl visi mano, kad aš kvailis, jei kažko nežinau? Aš dirbu statybose 20 metų. Aš moku daug dalykų, kurių ta pardavėja nemoka. Bet ji žiūri į mane kaip į šunį.
Dirbu taksi, vežiau nemandagų žmogų. Po kelionės radau jo telefoną ir net neketinu gražinti
Mano alga yra skirta tik sąskaitoms. Vienintelis didesnis pirkimas, kurį galiu sau leisti, yra pigus apsipirkimas internete po ilgos darbo savaitės. Tai yra vienintelis būdas, kuriuo galiu save pradžiuginti.
Labai dažnai mintyse išsakau žmonėms ant kurių pykstu viską ką apie juos galvoju. Ir esu įsitikinusi, kad jeigu jie žinotų apie ką aš mastau, norėtų mane užmušti.
Mano šeima mano, kad aš dirbu, bet aš iš tikrųjų esu bedarbis jau dvi savaites. Apsimetu, kad einu į darbą, kad jie nesužinotų tiesos.
Darau stogus jau 15 metų. Rankas sušaldau, nugarą suskaudinu, bet dirbu. O paskui ateina koks inžinierius, rodo pirštu ir sako, kaip daryti. Jis niekad gyvenime plytą nebuvo laikęs, bet mano, kad žino geriau.
Uždirbu mažai. Tos pinigų užtenka tik maistui ir nuomai. Vaikus reikia mokyklon aprengti - jau problema. O tie, kas sėdi ofisuose, gauna tiek, kad galėtų mano mėnesio algą per dieną išleisti.
Kur čia teisingumas? Aš dirbu sunkiau už juos. Mano darbas svarbesnis - be namų niekas negali gyventi. Bet aš esu "paprastas darbininkas", o jie "specialistai".
Grįžtu iš darbo, matau - kažkas mano balkone judėjo. Pirma mintis - vagis. Širdis daužosi kaip beprotė. Ėmiau telefonu skambinti policijai, pirštai net drebėjo.
Bet prieš paspausdamas paskutinį skaičių, nusprendžiau pažiūrėt per langą. O ten - didžiulis rudas katinas ramiai miega ant mano gėlių. Pasirodė, kad kaimynų Murkis per balkoną perlipo. Jau ketvirta diena taip daro - ateina čia miegot.
Kaip čia viskas veikia
- Registracijos nereikia, o vardą gali palikti tuščią – tada būsi „Anonimas“.
- Kiekvieną paslaptį ir komentarą prieš paskelbiant perskaito moderatorius.
- Komentarai skirti suprasti, ne teisti – įžeidžiantys neskelbiami.
- Pirmąsias istorijas sudėjome patys, kad būtų nuo ko pradėti. Tas, kurias atsiuntė skaitytojai, žymime „Iš skaitytojų“.